„Plačiai
nušviečiama pabėgėlių tema, bet niekas nekreipia dėmesio į išnykėlių
temą. Pabėgėlis gaus laikiną prieglobstį ir gal turėdamas galimybę grįš,
o štai išnykėliai negrįžta“, – kalbėjo Rolandas Kazlas.
R.Kazlas – atsiskyrėlis, kuris kartas nuo karto pristato publikai naujų idėjų. 46 metų aktorius ir režisierius kūryboje vis dažniau renkasi temas apie žmogų, dar vis ieškantį gyvenimo.
Šį mėnesį sostinės „Lėlės“ teatre pristatomas R.Kazlo spektaklis
pagal airių rašytojo Seumo O'Kelly apysakos „Audėjo kapas“, Balio
Sruogos, Ovidijaus eilių motyvus. Pats spektaklio pavadinimas „Atrask
mane“ kviečia paieškoms. Jas papildėme pokalbiu.
– Tai ne pirmas jūsų darbas, kuriuo gilinatės į lietuviškąją tapatybę. Iš ko ji, jūsų nuomone, susideda? Kas tai yra?
–
Tapatybė man – kažkas iš teatro pasaulio. Aktorius gali tapatintis su
tuo ar kitu vaidmeniu, dėtis kaukes. Kokią noriu, kokios reikia – tokią
užsidedu ir tapatinuosi. Tačiau kaip žmogus, aš esu lietuvis, turintis
tėvynę, vienintelę ir išskirtinę, su savo ilga ir dramatiška istorija,
kalba, papročiais, tradicijomis, dainomis.
Aš
susijęs su tais, kurių nebėra ir kurie taip sunkiai gynė tai, kad aš
dabar galėčiau gyventi čia, atsakyti jums į klausimus lietuvių kalba.
Man brangios tos gimtos vietos, kurios man suteikė jėgų ir formavo mane
nuo mažų dienų, žmonės, kurie buvo vyresni už mane ir buvo mano
mokytojai.
Net oras
man mielas, nes jis lietuviškas, juo gera kvėpuoti. Manau, tai pojūtis
ir galingas nenutrūkstamas ryšys. Vieni tai jaučia labai stipriai, kiti
silpniau, kitam gera oro uoste ir viešbutyje.
Man
gera čia. Kitur aš jaučiuosi svečias, kad ir kaip ten būtų šilta ir
gražu. Kaip sakė vienas šveicarų rašytojas: „Visi kažkur važiuoja,
lekia, o medžiai už mano lango niekur nevažiuoja. Todėl aš lieku su
medžiais.“
– Tuštėjančių kaimų, irstančių bendruomenių akivaizdoje lietuvį jūs imatės vaizduoti kaip kaimo žmogų. Kodėl?
–
Čia tokia medžiaga, aplinkybės. Senos kaimo kapinės, audėjas...
Nemanau, kad ankstesni mano spektakliai buvo apie kaimo žmogų. Vladas
Šimkus – itin vilnietiškas, o Kristijonas Donelaitis – pati Žemė, galima
sakyti.
Žmogus yra
arba gyvas, arba negyvas. Nesvarbu, kaime gyvena, ar mieste. Žiūri pro
langą ar į kompiuterį. Tačiau ar jis galvoja vien tik apie save, ar jam
rūpi kaip bus ten už lango, kas bus su tais žmonėmis šalia tavęs, žeme,
kalba?
O vis dėl to
tie paprasti kaimo žmonės, motinos, mokytojai, kunigai, žemdirbiai ir
amatininkai išsaugojo per amžius tai, ką mes dabar vadiname Lietuva.
Lenkiuosi jiems ligi žemės, kurioje jie palaidoti.
O
daugelio dalykų mes net nepalaidojome garbingai, net neatsisveikinome.
Tiesiog greitai pakišome ir vis dar pakišinėjame manydami, jog niekas
nepastebės. Pastebės. Ir stipriai baus. Už išdavystę.
– Ar galėtume sakyti, kad miesto kultūros žmogui trūksta tapatumo? Štai teatro kritikas Andrius Jevsejevas pažnaibė jūsų spektaklį.
–
Visokių žmonių yra. Vieniems nieko netrūksta, kitiems sunku suvokti, ko
jiems trūksta. Jei kritikui ir suaugusiam vyrui A.Jevsejevui spektaklis
priminė saulėtas vaikystės dienas, gal net išspaudė šykščią vyrišką
ašarą ir kilo noras aplankyt senelius kaime – puiku. Kiekvienam savo,
taip sakant.
Štai jam
įvyko tokia saulėta ir naivi tapatybė. Tik kas šiuo atveju naivus ir
sentimentalus? Tas triukas, kai laisvesnės, kritiškos dabarčiai minties
žmogui prilipdoma praeities besiilginčiojo etiketė, man yra gerai
žinomas ir neoriginalus.
Laukiau
panašaus atsako. Neabejoju, kad bus ir daugiau tokių, nes nuo tų
dalykų, apie kuriuos kalbu spektakliu kai ką tiesiog tąso ir vimdo. Ir
recenzijos tada tokios. Tarsi kišant pirštus į burną. Iškankintos,
netalentingos. Nereikia kankintis, o ir palengvėja trumpam.
Puikiai
suprantu, kad ne vien tik meninis lygis kliūva, o labiau mano
pasirinkta tema. Panašiai buvo ir su „Palata“ ir „Raštininku Bartlbiu“.
Skaitai ir matai – tulžies daug, o talento ir įžvalgų mažai.
Manau,
kuo žmogus talentingesnis, tuo jame mažiau tulžies. Na, bet dėkoju už
bet kokią nuomonę. Kaip sakoma: „Kuo daugiau vandens, tuo aukščiau
laivas“.
– Spektakliu „Atrask mane“ jūs tarsi reiškiate nerimą dėl tautos išnykimo grėsmės. Ar yra konkreti auditorija, kuriai skiriate šį darbą?
–
Kai dar mokiausi mokykloje, būdavo tokia pamoka „Visuomenės mokslai“,
kurioje buvo dėstomos marksizmo-leninizmo tiesos. Ir tai, ką jų metu
kalbėdavo mokytojas, man, kaip lietuviui, nors dar ir vaikui, kėlė
siaubą: „Tautos išnyks, papročiai išnyks ir bus viena sovietinė
liaudis...“.
Dabar
apsidairykime. Ar ne naujoji pasaulinė „sovietinė“ liaudis kuriama? Ar
ne uolūs neokomjaunuoliai kritikų, analitikų, apžvalgininkų ar valdžios
tarnų pavidalu kuria tą margą masę?
Kas
pasakė, jog tai turi būti norma? Karlas Marxas ar jo „Kapitalas“? Šis
filosofas, tarp kitko, vėl išgyvena renesansą ir jo „Kapitalas“
perleidžiamas įspūdingais tiražais. Tad norisi klausti: pasikeitė kas
nors ar darbas tęsiamas toliau, tik su naujomis vėliavomis ir šūkiais?
Plačiai
nušviečiama pabėgėlių tema, bet niekas nekreipia dėmesio į išnykėlių
temą. Pabėgėlis gaus laikiną prieglobstį ir galbūt turėdamas galimybę
grįš, o štai išnykėliai negrįžta niekur. Jie lieka nuotraukose,
muziejuose ir kapuose. Juos pakeičia kiti.
Nesinori
būti pesimistu, bet ir anaiptol nesu naivus: o kas daroma, kad
lietuviai išliktų? Iš ko mes semsime tą lietuvybę? Kas iš viso dar liko
lietuviška?
Gal
tiesiog nepasididžiuoti ir paprašyti UNESCO, kad įtrauktų į savo paveldo
sąrašą ir lietuvius, kaip sparčiai nykstančią tautą? Ar palūkėti dar?
Po to dar...
– Didžiąją spektaklio dalį stebime dviejų duobkasių pokalbį. Jie nesutaria, kur kasti duobę. Žinoma, ne viskas taip paprasta, bet ar bet kuriame kitame pasaulio kampe negalėtume išvysti tokios pačios situacijos? Kaip dar, be įspūdingos dekoracijos ir lietuviškos tarmės, žiūrovas galėtų žinoti, kad tai tikrai apie mus?
–
Duobkasys – visada šventė, ritualas, tarnavimas. Kuo aukštesnio lygio
duobkasys, tuo geresniu kostiumu pasipuošęs. O ypatingomis progomis –
smokingas arba frakas.
Kol
dar yra suprantančių lietuviškai ir mėgstančių kultūringai, be
keiksmažodžių ir nuogybių praleisti vakarą teatre, norėtųsi, kad kuo
daugiau žmonių spektaklį pamatytų ir patys sau atsakytų, apie ką jis ir
apie ką pats gyvenimas čia, Lietuvoje.
– Kaip, jūsų nuomone, praėjo premjeros?
–
Visad stengiuosi sukurti spektaklį tokį, kokį ir nujaučiau prieš
pradėdamas repeticijas. O ar šiek tiek geriau, ar blogiau pavyksta
premjeriniai spektakliai, ne taip svarbu. Svarbu, kad darbas padarytas.
Sulaukiau daug šiltų atsiliepimų ir gražių žodžių, už ką nuoširdžiai
dėkoju. Norisi, kad žiūrovai atrastų spektaklį „Atrask mane“.