Mirusios kopos, esančios Kuršių nerijoje tarp Pervalkos ir Juodkrantės, vadinamos vienu įspūdingiausių gamtos reiškinių Lietuvoje. Nepaprastai gražu čia ne tik dieną, bet ir temstant – besileidžiančios saulės spinduliai ima glostyti kopų viršūnes.
Stiprių vėjų supustytos didelės smėlio kalvos žavi įspūdingomis įdaubomis ir išgraužomis, neįprasta augmenija. Dėl pastarosios kopos neretai vadinamos pilkosiomis – tai vyraujanti augalų spalva. Sakoma, kad šios kopos saugo vieną liūdniausių Kuršių nerijos istorijų, mat nuo 1675 iki 1934 čia buvo užpustyti net 4 Naglių kaimai, 2 senų kapinaičių vietos. Pasakojama, kad tuomet kopų slinkimo greitis buvo nuo 0,5 iki 15 metrų per metus ir žmonės ilgai, tačiau nesėkmingai su jomis kovojo.
Protarpiais galima pamatyti taip pat po smėliu palaidotus šimtamečių miškų dirvožemius, senųjų kopų liekanas.
Šio rezervato teritorijoje draudžiama bet kokia žmogaus veikla, rengiami tik mokslinius tikslus turintys stebėjimai, tačiau leidžiama pasivaikščioti čia besitęsiančiu specialiu pažintiniu taku.
