Nepaliestas....

Ištrauka iš fotografijų albumo „Nuostabi šalis“: Sulinkių ežeriukas. Sulinkių ornitologinis draustinis, Radviliškio rajonas, 2010. 

Į šį nedidelį ežerėlį, esantį miškų ir durpynų apsuptyje, neveda joks kelias. Nežinau, kaip šis žvejys sugebėjo ten atsidurti švintant, apie šeštą valandą ryto. Atrodo, kad ten sustojęs laikas, o jis sėdi savo valtyje pačiame pasaulio pakraštyje, kur neegzistuoja jokios problemos. Tik ežero paviršiuje atsispindi kažkur aukštai praskrendančių lėktuvų juostos. Žmonės kažkur skuba, keliauja, o jis sėdi sau vienas pamiršęs visus rūpesčius.

Kuršių Nerija

Niekur kitur viena greta kitos nepamatysime mėlynos ir baltos, baltos ir juodos, žalios ir mėlynos spalvų, kurias saulė – tapytoja dosniai išbarstė nerijoje... Vidudienį, kai šviečia kaitri vasaros saulė, kybanti žydrame dangaus skliaute, akį veria baltos kauburėtos kopos, sodri palvės ir miško žaluma, jūros paplūdimio ir smėlio spindėjimas. Saulei tekant ir saulėlydžio valandomis nerijos gamta dabinasi vėl kitokiais spalvų ir šešėlių apdarais. Brėkštantis rytas nuspalvina aukštus kopų šlaitus gelsvai rausvomis varsomis, uždengia šešėliais kopų nugarą, apgaubia melsva rūko skraiste nerijos miškus, palvę, jūros krantus. Saulėlydžio atspindžiai nutvieskia raudoniu vakarines smėlio kalvų viršūnes, nupilkšvindami pamarį ir marių tolius. Nerijos peizažas – tarsi spalvoto stiklo trupinėliai, sudarantieji nuostabiausius spalvų ir formų derinius šiame saulės sukinėjamame gamtos kaleidoskope.“