JEIGU KAS MANO, KAD VILKAVIŠKIO KRAŠTE
NĖRA KĄ APLANKYTI IR APŽIŪRĖTI – TIKRAI
LABAI KLYSTA. NORĖDAMI JUMS TAI ĮRODYTI,
KVIEČIAME PAKELIAUTI IR SUSIPAŽINTI
SU MŪSŲ KRAŠTO GRAŽIAUSIOMIS IR
ĮDOMIAUSIOMIS VIETOMIS. KELIAUKITE,
O MES JUMS LINKIME GERO ORO,
MALONIŲ ĮSPŪDŽIŲ IR PUIKIOS NUOTAIKOS.
Vilkaviškio miestas
Vilkaviškis yra vienas senesnių Sūduvos miestų, istorijos metraščiuose minimas nuo XVI a. pradžios. 1660 m. Vilkaviškiui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Miestas įsikūrė Šeimenos ir Vilkaujos upių santakoje. Jame gyveno daug pirklių, amatininkų, nes per Vilkaviškį ėjo kelias į Prūsiją. Didžioji bendruomenės dalis buvo žydai, todėl Vilkaviškyje stovėjo viena seniausių ir gražiausių Lietuvoje medinių sinagogų, statyta daugiau kaip prieš 400 metų.
Paežerių dvaras
Paežerių dvaro pradžia turėtų siekti seniausių Sūduvos dvarų kūrimosi laikus – XVI-XVII a., kai šis kraštas buvo intensyviai apgyvendinamas. Nuo XVII a., vidurio dvaro valda priklausė stambiems magnatams Raudondvario Zabieloms. Rezidentinius rūmus Paežeriuose pasistatė Simonas Zabiela (1750-1824). Dvaro sodybos ansamblį suprojektavo ankstyvojo ir brandaus klasicizmo atstovas, kūrybingas architektas Martynas Knakfusas (1740 – 1821), kuris čia gyveno po 1794 m. sukilimo.
Į Paežerių dvarą veda kaštonų alėja. Priešais rūmų fasadą driekiasi parteris. Už rūmų, šiaurinėje dalyje, buvusio kanalo link, ežero pakrantėje kadaise vedė terasomis suformuota parko dalimis nusidriekusi tuopų alėja. Pietvakariniame vejos krašte – dvaro oficina su prie jos prisišliejusiu negotikinio stiliaus Belvederio bokštu. Už oficinos išlikęs ledainės pastatas bei buvusi dvaro kiaulidė. Rūmų parteryje augantis senasis glaustašakis ąžuolas, pagal legendą, pasodintas dvaro įkūrimo proga. Paežerių dvaro parkas ir sodas, užimantis 12 ha plotą, šiaurinėje dalyje šliejasi prie Paežerių ežero. Tai mišraus tipo parkas su pratekamųjų tvenkinių sistema bei išlikusiomis liepų alėjomis.
Piliakalnių piliakalnis
Lietuvos senovę primena rajone esantys didingi piliakalniai. Piliakalnių piliakalnis – tai buvusi V - XII a. gyvenvietė ir pilis su priešpiliu. Manoma, kad čia buvo kunigaikščio Margirio pilis. Netoli piliakalnio esantis Margų ir Pelenių kaimai bei kai kurie kiti faktai leidžia daryti prielaidą, kad taip ir yra. Piliakalniui apsaugoti nuo neigiamos turistų įtakos įrengtas lankymo takas ir poilsiavietė.
Vištyčio regioninis parkas
Vištyčio regioninis parkas įkurtas 1992 m. Jo tikslas išsaugoti Suvalkų kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Parko plotas – 10,1 tūkst. ha. Parke daug gamtiniu požiūriu vertingų kraštovaizdžio kompleksų, augalų, įrašytų į Raudonąją knygą, didelė žinduolių, roplių ir varliagyvių įvairovė. Siekiant sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui parke įrengti didysis ir mažasis Šilelio pažintiniai takai, kalnų slidinėjimo trasos su keltuvais, apžvalgos aikštelės, poilsiavietės. Vištyčio miestelio centre iki šių dienų išlikusi 1829 m. statyta raudonų plytų ir akmens mūro bažnyčia, varpinė, evangelikų - liuteronų bažnyčia, 1925 m. statyta aliejinė ir vėjo malūnas
Vištyčio ežeras – ketvirtas pagal plotą Lietuvoje. Ežeras skiriamas prie "patvenkinio tipo" ežerų, kurie aplinkui apsupti kalvotų moreninių plotų. Vakarinėje ežero pusėje yra nemaža įlankų ir pusiasalių ("Ežerynas", "Buchta tichaja"). Ežeras priklauso Priegliaus baseinui, per jį eina Lietuvos ir Rusijos siena. Vištyčio ežero 64,7 km2 baseino ploto tenka Lietuvai, iš jų 0,4 km2 užima Vištyčio ežeras. Ežeras ištįsęs iš šiaurės rytų į pietvakarius, didžiausias ežero ilgis siekia 8 km, didžiausias plotis – 4,2 km, vidutinis plotis – 2,1 km, ežeras apima 1786 ha plotą. Giliausia ežero vieta yra vakarinėje ežero dalyje ir siekia 54 metrus, vidutinis gylis - 15,5 metro. Šis ežeras yra „aukščiausiai“ Lietuvoje – jo vandens lygis pakilęs net 172,4 m virš jūros lygio.
Drausgirio, Vištytgirio, Mestgirio, Tadarinės miškuose auga 300 m. senumo ąžuolynai su skroblų ir liepų priemaiša, 200 m. senumo pušynai ir eglynai, juose gausu retųjų augalų bei gyvūnų. Miškai labai vertingi ornitologiniu požiūriu: Vištyčio regioninio parko teritorijoje aptikti 123 rūšių paukščiai, iš jų 14 rūšių sparnuočiai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.
Grybingirio miškas išsidėstęs palei sieną su Lenkija. Čia, pasienio zonoje – 0,5 - 1 km pločio juostoje tarp spygliuotos buvusios Sovietų Sąjungos pasienio užtvaros ir oficialios Lietuvos - Lenkijos sienos, auga 50 metų neliesti sunkiai praeinami miškai, krūmų ir žolių brūzgynai. Dėl tokio biotopų originalumo galima spėti čia esant botaninių zoologinių vertybių. Gana vertinga šiame regione esanti Paširvinčio pelkė, turinti savitą augalijos struktūrą.
Vištyčio akmuo, dar vadinamas pėduotuoju, stebuklinguoju,–vienas didžiausių Lietuvoje. Akmens aukštis – 4 metrai, plotis – 5 metrai, ilgis – 7 metrai. Vištyčio akmuo išsiskiria savo neįprasta forma: viršuje riedulys turi apie 90 cm ilgio, 75 cm pločio ir 40 cm gylio lovio pavidalo įdubimą, kuris paprastai vadinamas „pėda“ ir kuriame užsilaiko kritulių vanduo. Riedulio paviršiuje yra matomi keli įtrūkimai (viršuje išilgai, šiauriniame šone vertikaliai ir kt.), keliose vietose jis nuskaldytas. Apatinė akmens dalis buvo atkasta tvarkant greta tiestą plentą. Pasakojama, kad šis stambus riedulys kadaise buvo laikomas šventu, stebuklingu, todėl senovėje prie jo žmonės melsdavosi, jis buvęs aukuru, ant kurio degusi amžinoji ugnis ir būdavo aukojamos aukos dievams. 2000 m. Vištyčio akmuo pripažintas geologiniu gamtos paminklu.
