Rudenį į botanikos sodus

Kol ruduo dar lepina šiltomis dienomis, pasinaudokime proga ir apsilankykime ten, kur augalai žavi ištisus metus. Paklausite kur? Ogi botanikos soduose ir oranžerijose.

Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodas

Nuo 1923 metų Kaune, Juozapo Godlevskio dvare Aukštojoje Fredoje, įsikūręs Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodas. Tai vieną didžiausių oranžerijų turintis sodas Lietuvoje, kuriame galima susipažinti su vaistiniais ir pažintiniais augalais, pasivaikščioti Birutės Galdikas ąžuolų giraitėje ir gėlynų apsuptais takais. Oranžerija – Botanikos sodo širdis, kurioje auginami augalai iš kai kurių Pietų Amerikos ir Malaizijos drėgnųjų atogrąžų miškų, Pietryčių Azijos musoninių miškų, sausų Afrikos savanų ir Meksikos dykumų.

Šis botanikos sodas ypač draugiškas vaikams ir siūlo ypatingą laboratorijos „NSO laboratorijos“ programą. NSO laboratorijoje vaikai savo rankomis atlieka biologijos, fizikos ir chemijos bandymus – augina kristalus, tyrinėja augalus, vabzdžius ir gyvūnus, parke ieško mėginių įvairiems tyrimams, mikroskopu analizuoja vandens lašo gyventojus ir vidinę augalų sandarą. „Žaliosiose klasėse“ vaikai gali pamatyti retų augalų, susipažinti su 50 rūšių vaistinių ir prieskoninių augalų, stebėti augalų vegetacijos ciklą.

Botanikos sode būtina aplankyti didžiausią Lietuvoje vikšrą Šimtakojį. Tai vikšro formos dekoratyvinė gyvatvorė, įrašyta į rekordų knygą (milžiniško žalio vikšro aukštis – 8 m, o ilgis – 76 m). Žaliąjį vikšrą matavo ne tik darbuotojai, bet ir Kauno ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikai – jame „tilpo“ 180 vaikų ir 25 auklėtojos.

Neregėta Lietuva

Raganų šluota

Raganų eglė – daugiakamienė eglė, auganti Rambyno regioniniame parke, netoli Vilkyškių miestelio. Raganų eglė paskelbta gamtos paminklu. Jos aukštis 32 m, liemuo 5 m, o 80 cm aukštyje šakojasi į 18 kamienų. 2007 m. pabaigoje, po praūžusios vėtros, vienas kamienas nulūžo.

Raganų eglė

Apie eglės atsiradimą pasakojamos legendos. Žmonės sako, kad kažkada dar mažos eglaitės viršūnę prajodamas nukirto Napoleonas, todėl ji tokia keista ir išaugo. Profesorė ir žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė dėl keistos formos eglę praminė Raganų šluota.

Daugiakamieniai medžiai atsiranda dėl sutrikdyto natūralaus augimo. Jei pagrindinį jauno medelio kamieną pažeidžia žvėrys ar ligos, iš šoninių pumpurų gali išaugti ūgliai. Esant tam tikroms sąlygoms jie virsta naujais kamienais. Dvikamienių medžių pasitaiko gana dažnai, gerokai mažiau auga trikamienių ir labai retai pavyksta aptikti medžių, turinčių keturis ar daugiau kamienų.

R. Kazlas: „Gal UNESCO į paveldo sąrašą įtrauktų ir lietuvius?“

„Plačiai nušviečiama pabėgėlių tema, bet niekas nekreipia dėmesio į išnykėlių temą. Pabėgėlis gaus laikiną prieglobstį ir gal turėdamas galimybę grįš, o štai išnykėliai negrįžta“, – kalbėjo Rolandas Kazlas.

R.Kazlas – atsiskyrėlis, kuris kartas nuo karto pristato publikai naujų idėjų. 46 metų aktorius ir režisierius kūryboje vis dažniau renkasi temas apie žmogų, dar vis ieškantį gyvenimo.

Šį mėnesį sostinės „Lėlės“ teatre pristatomas R.Kazlo spektaklis pagal airių rašytojo Seumo O'Kelly apysakos „Audėjo kapas“, Balio Sruogos, Ovidijaus eilių motyvus. Pats spektaklio pavadinimas „Atrask mane“ kviečia paieškoms. Jas papildėme pokalbiu.

– Tai ne pirmas jūsų darbas, kuriuo gilinatės į lietuviškąją tapatybę. Iš ko ji, jūsų nuomone, susideda? Kas tai yra?

– Tapatybė man – kažkas iš teatro pasaulio. Aktorius gali tapatintis su tuo ar kitu vaidmeniu, dėtis kaukes. Kokią noriu, kokios reikia – tokią užsidedu ir tapatinuosi. Tačiau kaip žmogus, aš esu lietuvis, turintis tėvynę, vienintelę ir išskirtinę, su savo ilga ir dramatiška istorija, kalba, papročiais, tradicijomis, dainomis.

Aš susijęs su tais, kurių nebėra ir kurie taip sunkiai gynė tai, kad aš dabar galėčiau gyventi čia, atsakyti jums į klausimus lietuvių kalba. Man brangios tos gimtos vietos, kurios man suteikė jėgų ir formavo mane nuo mažų dienų, žmonės, kurie buvo vyresni už mane ir buvo mano mokytojai.

Net oras man mielas, nes jis lietuviškas, juo gera kvėpuoti. Manau, tai pojūtis ir galingas nenutrūkstamas ryšys. Vieni tai jaučia labai stipriai, kiti silpniau, kitam gera oro uoste ir viešbutyje.

Man gera čia. Kitur aš jaučiuosi svečias, kad ir kaip ten būtų šilta ir gražu. Kaip sakė vienas šveicarų rašytojas: „Visi kažkur važiuoja, lekia, o medžiai už mano lango niekur nevažiuoja. Todėl aš lieku su medžiais.“

– Tuštėjančių kaimų, irstančių bendruomenių akivaizdoje lietuvį jūs imatės vaizduoti kaip kaimo žmogų. Kodėl?

– Čia tokia medžiaga, aplinkybės. Senos kaimo kapinės, audėjas... Nemanau, kad ankstesni mano spektakliai buvo apie kaimo žmogų. Vladas Šimkus – itin vilnietiškas, o Kristijonas Donelaitis – pati Žemė, galima sakyti.

Žmogus yra arba gyvas, arba negyvas. Nesvarbu, kaime gyvena, ar mieste. Žiūri pro langą ar į kompiuterį. Tačiau ar jis galvoja vien tik apie save, ar jam rūpi kaip bus ten už lango, kas bus su tais žmonėmis šalia tavęs, žeme, kalba?

O vis dėl to tie paprasti kaimo žmonės, motinos, mokytojai, kunigai, žemdirbiai ir amatininkai išsaugojo per amžius tai, ką mes dabar vadiname Lietuva. Lenkiuosi jiems ligi žemės, kurioje jie palaidoti.

O daugelio dalykų mes net nepalaidojome garbingai, net neatsisveikinome. Tiesiog greitai pakišome ir vis dar pakišinėjame manydami, jog niekas nepastebės. Pastebės. Ir stipriai baus. Už išdavystę.

– Ar galėtume sakyti, kad miesto kultūros žmogui trūksta tapatumo? Štai teatro kritikas Andrius Jevsejevas pažnaibė jūsų spektaklį.

– Visokių žmonių yra. Vieniems nieko netrūksta, kitiems sunku suvokti, ko jiems trūksta. Jei kritikui ir suaugusiam vyrui A.Jevsejevui spektaklis priminė saulėtas vaikystės dienas, gal net išspaudė šykščią vyrišką ašarą ir kilo noras aplankyt senelius kaime – puiku. Kiekvienam savo, taip sakant.

Štai jam įvyko tokia saulėta ir naivi tapatybė. Tik kas šiuo atveju naivus ir sentimentalus? Tas triukas, kai laisvesnės, kritiškos dabarčiai minties žmogui prilipdoma praeities besiilginčiojo etiketė, man yra gerai žinomas ir neoriginalus.

Laukiau panašaus atsako. Neabejoju, kad bus ir daugiau tokių, nes nuo tų dalykų, apie kuriuos kalbu spektakliu kai ką tiesiog tąso ir vimdo. Ir recenzijos tada tokios. Tarsi kišant pirštus į burną. Iškankintos, netalentingos. Nereikia kankintis, o ir palengvėja trumpam.

Puikiai suprantu, kad ne vien tik meninis lygis kliūva, o labiau mano pasirinkta tema. Panašiai buvo ir su „Palata“ ir „Raštininku Bartlbiu“. Skaitai ir matai – tulžies daug, o talento ir įžvalgų mažai.

Manau, kuo žmogus talentingesnis, tuo jame mažiau tulžies. Na, bet dėkoju už bet kokią nuomonę. Kaip sakoma: „Kuo daugiau vandens, tuo aukščiau laivas“.

– Spektakliu „Atrask mane“ jūs tarsi reiškiate nerimą dėl tautos išnykimo grėsmės. Ar yra konkreti auditorija, kuriai skiriate šį darbą?

– Kai dar mokiausi mokykloje, būdavo tokia pamoka „Visuomenės mokslai“, kurioje buvo dėstomos marksizmo-leninizmo tiesos. Ir tai, ką jų metu kalbėdavo mokytojas, man, kaip lietuviui, nors dar ir vaikui, kėlė siaubą: „Tautos išnyks, papročiai išnyks ir bus viena sovietinė liaudis...“.

Dabar apsidairykime. Ar ne naujoji pasaulinė „sovietinė“ liaudis kuriama? Ar ne uolūs neokomjaunuoliai kritikų, analitikų, apžvalgininkų ar valdžios tarnų pavidalu kuria tą margą masę?

Kas pasakė, jog tai turi būti norma? Karlas Marxas ar jo „Kapitalas“? Šis filosofas, tarp kitko, vėl išgyvena renesansą ir jo „Kapitalas“ perleidžiamas įspūdingais tiražais. Tad norisi klausti: pasikeitė kas nors ar darbas tęsiamas toliau, tik su naujomis vėliavomis ir šūkiais?

Plačiai nušviečiama pabėgėlių tema, bet niekas nekreipia dėmesio į išnykėlių temą. Pabėgėlis gaus laikiną prieglobstį ir galbūt turėdamas galimybę grįš, o štai išnykėliai negrįžta niekur. Jie lieka nuotraukose, muziejuose ir kapuose. Juos pakeičia kiti.

Nesinori būti pesimistu, bet ir anaiptol nesu naivus: o kas daroma, kad lietuviai išliktų? Iš ko mes semsime tą lietuvybę? Kas iš viso dar liko lietuviška?

Gal tiesiog nepasididžiuoti ir paprašyti UNESCO, kad įtrauktų į savo paveldo sąrašą ir lietuvius, kaip sparčiai nykstančią tautą? Ar palūkėti dar? Po to dar...

– Didžiąją spektaklio dalį stebime dviejų duobkasių pokalbį. Jie nesutaria, kur kasti duobę. Žinoma, ne viskas taip paprasta, bet ar bet kuriame kitame pasaulio kampe negalėtume išvysti tokios pačios situacijos? Kaip dar, be įspūdingos dekoracijos ir lietuviškos tarmės, žiūrovas galėtų žinoti, kad tai tikrai apie mus?

– Duobkasys – visada šventė, ritualas, tarnavimas. Kuo aukštesnio lygio duobkasys, tuo geresniu kostiumu pasipuošęs. O ypatingomis progomis – smokingas arba frakas.

Kol dar yra suprantančių lietuviškai ir mėgstančių kultūringai, be keiksmažodžių ir nuogybių praleisti vakarą teatre, norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių spektaklį pamatytų ir patys sau atsakytų, apie ką jis ir apie ką pats gyvenimas čia, Lietuvoje.

– Kaip, jūsų nuomone, praėjo premjeros?

– Visad stengiuosi sukurti spektaklį tokį, kokį ir nujaučiau prieš pradėdamas repeticijas. O ar šiek tiek geriau, ar blogiau pavyksta premjeriniai spektakliai, ne taip svarbu. Svarbu, kad darbas padarytas. Sulaukiau daug šiltų atsiliepimų ir gražių žodžių, už ką nuoširdžiai dėkoju. Norisi, kad žiūrovai atrastų spektaklį „Atrask mane“.

Poilsiui norisi rinktis negyvenamą salą? Aš rinkčiausi šį ROJAUS kampelį.

Plungės raj. Milašaičių kaimas  - Rojus Lietuvos žemėje...

Rudens namelis
#Plungė
We love Lithuania - Photo by : Girmantė Zavadzkytė
#Lithuania - #Lietuva

Keliaukime po Vilkaviškio kraštą

JEIGU KAS MANO, KAD VILKAVIŠKIO KRAŠTE NĖRA KĄ APLANKYTI IR APŽIŪRĖTI – TIKRAI LABAI KLYSTA. NORĖDAMI JUMS TAI ĮRODYTI, KVIEČIAME PAKELIAUTI IR SUSIPAŽINTI SU MŪSŲ KRAŠTO GRAŽIAUSIOMIS IR ĮDOMIAUSIOMIS VIETOMIS. KELIAUKITE, O MES JUMS LINKIME GERO ORO, MALONIŲ ĮSPŪDŽIŲ IR PUIKIOS NUOTAIKOS.

Vilkaviškio miestas

Vilkaviškis yra vienas senesnių Sūduvos miestų, istorijos metraščiuose minimas nuo XVI a. pradžios. 1660 m. Vilkaviškiui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Miestas įsikūrė Šeimenos ir Vilkaujos upių santakoje. Jame gyveno daug pirklių, amatininkų, nes per Vilkaviškį ėjo kelias į Prūsiją. Didžioji bendruomenės dalis buvo žydai, todėl Vilkaviškyje stovėjo viena seniausių ir gražiausių Lietuvoje medinių sinagogų, statyta daugiau kaip prieš 400 metų.

Paežerių dvaras

Paežerių dvaro pradžia turėtų siekti seniausių Sūduvos dvarų kūrimosi laikus – XVI-XVII a., kai šis kraštas buvo intensyviai apgyvendinamas. Nuo XVII a., vidurio dvaro valda priklausė stambiems magnatams Raudondvario Zabieloms. Rezidentinius rūmus Paežeriuose pasistatė Simonas Zabiela (1750-1824). Dvaro sodybos ansamblį suprojektavo ankstyvojo ir brandaus klasicizmo atstovas, kūrybingas architektas Martynas Knakfusas (1740 – 1821), kuris čia gyveno po 1794 m. sukilimo.

Į Paežerių dvarą veda kaštonų alėja. Priešais rūmų fasadą driekiasi parteris. Už rūmų, šiaurinėje dalyje, buvusio kanalo link, ežero pakrantėje kadaise vedė terasomis suformuota parko dalimis nusidriekusi tuopų alėja. Pietvakariniame vejos krašte – dvaro oficina su prie jos prisišliejusiu negotikinio stiliaus Belvederio bokštu. Už oficinos išlikęs ledainės pastatas bei buvusi dvaro kiaulidė. Rūmų parteryje augantis senasis glaustašakis ąžuolas, pagal legendą, pasodintas dvaro įkūrimo proga. Paežerių dvaro parkas ir sodas, užimantis 12 ha plotą, šiaurinėje dalyje šliejasi prie Paežerių ežero. Tai mišraus tipo parkas su pratekamųjų tvenkinių sistema bei išlikusiomis liepų alėjomis.

Piliakalnių piliakalnis

Lietuvos senovę primena rajone esantys didingi piliakalniai. Piliakalnių piliakalnis – tai buvusi V - XII a. gyvenvietė ir pilis su priešpiliu. Manoma, kad čia buvo kunigaikščio Margirio pilis. Netoli piliakalnio esantis Margų ir Pelenių kaimai bei kai kurie kiti faktai leidžia daryti prielaidą, kad taip ir yra. Piliakalniui apsaugoti nuo neigiamos turistų įtakos įrengtas lankymo takas ir poilsiavietė.

Vištyčio regioninis parkas

Vištyčio regioninis parkas įkurtas 1992 m. Jo tikslas išsaugoti Suvalkų kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Parko plotas – 10,1 tūkst. ha. Parke daug gamtiniu požiūriu vertingų kraštovaizdžio kompleksų, augalų, įrašytų į Raudonąją knygą, didelė žinduolių, roplių ir varliagyvių įvairovė. Siekiant sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui parke įrengti didysis ir mažasis Šilelio pažintiniai takai, kalnų slidinėjimo trasos su keltuvais, apžvalgos aikštelės, poilsiavietės. Vištyčio miestelio centre iki šių dienų išlikusi 1829 m. statyta raudonų plytų ir akmens mūro bažnyčia, varpinė, evangelikų - liuteronų bažnyčia, 1925 m. statyta aliejinė ir vėjo malūnas

Vištyčio ežeras – ketvirtas pagal plotą Lietuvoje. Ežeras skiriamas prie "patvenkinio tipo" ežerų, kurie aplinkui apsupti kalvotų moreninių plotų. Vakarinėje ežero pusėje yra nemaža įlankų ir pusiasalių ("Ežerynas", "Buchta tichaja"). Ežeras priklauso Priegliaus baseinui, per jį eina Lietuvos ir Rusijos siena. Vištyčio ežero 64,7 km² baseino ploto tenka Lietuvai, iš jų 0,4 km² užima Vištyčio ežeras. Ežeras ištįsęs iš šiaurės rytų į pietvakarius, didžiausias ežero ilgis siekia 8 km, didžiausias plotis – 4,2 km, vidutinis plotis – 2,1 km, ežeras apima 1786 ha plotą. Giliausia ežero vieta yra vakarinėje ežero dalyje ir siekia 54 metrus, vidutinis gylis - 15,5 metro. Šis ežeras yra „aukščiausiai“ Lietuvoje – jo vandens lygis pakilęs net 172,4 m virš jūros lygio.

Drausgirio, Vištytgirio, Mestgirio, Tadarinės miškuose auga 300 m. senumo ąžuolynai su skroblų ir liepų priemaiša, 200 m. senumo pušynai ir eglynai, juose gausu retųjų augalų bei gyvūnų. Miškai labai vertingi ornitologiniu požiūriu: Vištyčio regioninio parko teritorijoje aptikti 123 rūšių paukščiai, iš jų 14 rūšių sparnuočiai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.

Grybingirio miškas išsidėstęs palei sieną su Lenkija. Čia, pasienio zonoje – 0,5 - 1 km pločio juostoje tarp spygliuotos buvusios Sovietų Sąjungos pasienio užtvaros ir oficialios Lietuvos - Lenkijos sienos, auga 50 metų neliesti sunkiai praeinami miškai, krūmų ir žolių brūzgynai. Dėl tokio biotopų originalumo galima spėti čia esant botaninių zoologinių vertybių. Gana vertinga šiame regione esanti Paširvinčio pelkė, turinti savitą augalijos struktūrą.

Vištyčio akmuo, dar vadinamas pėduotuoju, stebuklinguoju,–vienas didžiausių Lietuvoje. Akmens aukštis – 4 metrai, plotis – 5 metrai, ilgis – 7 metrai. Vištyčio akmuo išsiskiria savo neįprasta forma: viršuje riedulys turi apie 90 cm ilgio, 75 cm pločio ir 40 cm gylio lovio pavidalo įdubimą, kuris paprastai vadinamas „pėda“ ir kuriame užsilaiko kritulių vanduo. Riedulio paviršiuje yra matomi keli įtrūkimai (viršuje išilgai, šiauriniame šone vertikaliai ir kt.), keliose vietose jis nuskaldytas. Apatinė akmens dalis buvo atkasta tvarkant greta tiestą plentą. Pasakojama, kad šis stambus riedulys kadaise buvo laikomas šventu, stebuklingu, todėl senovėje prie jo žmonės melsdavosi, jis buvęs aukuru, ant kurio degusi amžinoji ugnis ir būdavo aukojamos aukos dievams. 2000 m. Vištyčio akmuo pripažintas geologiniu gamtos paminklu.

Gyvenimo Lietuvoje privalumai...Kiek daug grožio ir prabangos turime ČIA:)

Idealus gyvenimo ritmas...

• Lietuva yra pačiame Europos centre, todėl nuo didžiausių Europos sostinių mus skiria tik kelių valandų skrydis.„New York Times“ Lietuvos sostinę – Vilnių – pripažino viena iš geriausių vietų gyventi, niekuo nenusileidžiančia Kopenhagai ar Barselonai. Tačiau tuo pat metu Vilniuje gyventi nebrangu: 2014 m. „Mercer“ pragyvenimo išlaidų indekse Vilnius atsidūrė tarp penkių nebrangiausių Europos miestų. Lietuvos sostinė yra kupina žaliuojančių parkų ir gryno oro bei siūlo atpalaiduojančią ir kartu gyvybingą atmosferą.
• Tačiau Lietuva – ne tik sostinė. Antras pagal dydį miestas Kaunas gali pasigirti ne tik judriu  tarptautiniu oro uostu, bet ir klestinčia kultūra, kurią geriausiai atspindi kasmet vykstantis žymusis tarptautinis džiazo festivalis. Klaipėda, Lietuvos uostas, siūlo keliones keltais į Skandinaviją bei į turistų labiausiai pamėgtas vietas Lietuvoje – Nidą ir Kuršių Neriją.
• Didžiausias Lietuvos turtas už miestų ribų yra jos gamta. Mūsų šalis yra kupina gaivių, žaliuojančių pušynų bei ramių, skaidrių ežerų. Visa tai leidžia pabėgti nuo miesto šurmulio per mažiau nei 30 minučių.

Gyvenimo Lietuvoje privalumai...

• Lengvas susisiekimas su Europos miestais: Vilniaus ir Kauno oro uostai siūlo nuolatinius skrydžius visais pagrindiniais Europos maršrutais, o skrydžiai trunka vos 2-3 val.;
• Pragyvenimo išlaidos: pagal 2014 m. „Mercer“ pragyvenimo išlaidų indeksą, Vilnius yra tarp penkių finansiškai patraukliausių Europos miestų;
• Gyvenimo būdas: Vilnius yra reitinguojamas šalia Kopenhagos, Keiptauno ir Barselonos kaip idealus miestas gyvenimui. Visi trys didžiausi Lietuvos miestai siūlo didelį įvairių tarptautinių kultūrinių renginių pasirinkimą išstisus metus, o Lietuvos teatro trupių pasirodymai visame pasaulyje pasitinkami ovacijomis;
• Sveika gyvensena: oras Vilniuje – pats švariausias iš visų Europos sostinių, todėl užimame pirmąją vietą Žaliojo miesto indekse.Lietuva taip pat turi senas ekologinio gyvenimo būdo tradicijas – iki šiol siekiame daugumai produktų, pradedant kasdienio naudojimo prekėmis ir grožio priemonėmis, baigiant medikamentais, siūlyti ekologiškas ir organiškas alternatyvas;
• Sveikatingumas: Lietuva turi aukštos klasės sveikatos infrastruktūrą, kuriai priklauso daugiausiai gydytojų vienam gyventojui Centrinėje ir Rytų Europoje. Daugelis mūsų gydytojų kalba keliomis kalbomis bei turi darbo patirties užsienyje;
• Švietimas ir mokslas: Pasaulio bankas 2014 m. Lietuvą nominavo kaip šalį, kurioje suteikiamas geriausias matematikos ir tiksliųjų mokslų išsilavinimas Centrinėje ir Rytų Europoje. Šiuo metu šešios mokyklos Lietuvoje moko ir pagal akredituotą tarptautinio bakalaureato programą. Visi pagrindiniai Lietuvos miestai turi tarptautines mokyklas, kuriose suteikiamas vidurinis išsilavinimas. Be to, mūsų šalis turi universitetus penkiuose didžiausiuose savo miestuose.
• Auganti bendruomenė: Lietuvoje gyvenančių užsienio piliečių bendruomenė nuo 2010 m. išaugo trigubai / EMN, 2013

Raudondvario dvaras

Raudondvario pilies dvaras – XVII a. pradžios Lietuvos renesanso architektūros paminklas. Dvaras stūkso Nevėžio dešiniojo kranto aukštutinėje terasoje, šalia Nevėžio ir Nemuno santakos, 9 km. nuo Kauno Jurbarko kryptimi. Raudondvario ansamblio pagrindinis pastatas – XVII a. antrosios pusės pilis–rūmai su bokštu. Rūmai, kartu su 3,8 ha parko teritorijoje išsidėsčiusiais dviem oficinų pastatais, oranžerija, arklidėmis ir ledaine, sudaro vieningą dvaro ansamblį.

Istorikai teigia, kad pilį XVI a. antroje pusėje pradėjo statyti Kauno pakamaris, Vaitiekus Dzevaltauskas. Vėliau pilies dvarą valdė visa eilė iškiliausių Lietuvos didikų: Jonas Eustachijus Kosakovskis, Janušas Radvila, Boguslavas Radvila, Jonas Karolis Vorlovskis, Antanas, Juzefas, Henrikas Kazimieras Zabielos, Mykolas, Benediktas Emanuelis ir Benediktas Henrikas Tiškevičiai.

Išlikusiame Raudondvario pilies dvaro architektūriniame ansamblyje ryškiausiai išlikę paskutiniųjų dvaro valdytojų grafų Tiškevičių giminės veiklos pėdsakai. Po 1831 metų gaisro, sudegus mediniams dvaro pastatams, grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius statydino naują, jau mūrinį dvaro ansamblį. Yra žinoma, kad šiuo laikotarpiu čia dirbo garsūs architektai: lietuvis Jonas Margevičius, Jokūbas Voleris iš Prūsijos ir italas Lauras Cezaris Anikini. Valdant Tiškevičiams pilis tapo ištaiginga grafų rezidencija, kurioje buvo sukauptos didžiulės paveikslų, meno dirbinių, retų knygų bei egzotiškų augalų ir gyvūnų kolekcijos.

Kauno rajono savivaldybei perėmus Raudondvario dvaro sodybą, per keletą metų buvo įgyvendinti keturi ES remiami projektai, kurių dėka dvaro sodybos kompleksas buvo renovuotas: 2012 metų pavasarį – vasarą parko teritorijoje buvo atkurti želdynai ir gėlynai, kuriuose puikuojasi į dvarą sugrąžintos senosios rožių veislės; renovuotoje dvaro pilyje vyksta Kauno rajono civilinės metrikacijos santuokos, konferencijos, koncertai, valstybinių dienų minėjimai; ledainėje atidarytas Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras; oranžerijoje įsikūręs restoranas. 2015-ųjų metų rudenį Raudondvario dvaro žirgyne atidarytas menų inkubatorius, kuriame reziduoja Kauno rajono ir visos Lietuvos jaunieji meninkai. Žirgyno patalpose taip pat įrengta 500 vietų teatro ir koncertų salė. Visuomenės reikmėms pritaikytas erdves puikiai įvertino aukšto rango svečiai. Dvare lankėsi trijų Baltijos valstybių prezidentai, Europos valstybių parlamentų vadovai, įvairių šalių diplomatai.

Raudondvario dvaro parke vyksta jau tradiciniais tapę renginiai: „Sidabrinės gervės naktys“, „Valstybės dienos šventė“, žemdirbių šventė „Rudens sambariai“, Kauno rajono Kalėdų eglutės įžiebimo šventė, tarptautinis žemės meno festivalis „Land Art“.

Raudondvario dvaro kompleksas tampa vis stipresniu traukos centru. Keliautojas F. Novakovskis 1857 metais pabrėžė, kad „kas tik važiuoja pro Kauną, nepamiršta užsukti į Raudondvarį, nes čia visiems svetingai atveriami vartai“ – taip užkoduodamas ateities kartoms išsaugoti ir puoselėti bendravimo ir svetingumo vertybes. Raudondvario pilies dvaras, tęsdamas šimtametes tradicijas, maloniai kviečia visus keliaujančius ir besidominčius Lietuvos kultūros vertybėmis aplankyti šį įspūdingą pakaunės paveldo objektą.

Kaunas

Kauno pilis

Kauno pilis – tai pirmoji mūrinė pilis Lietuvoje, davusi pradžią Kauno miesto kūrimuisi. Pilis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta kryžiuočių ordino magistro Vinricho fon Kniprodės 1361 m. laiške, kuriame įsakoma atsiųsti informaciją apie pilies sienų storį, ryšium su planuojamu puolimu.Pasak legendos šioje pilyje po žeme pradingo, karalienės Bonos Sforzos armija. XVI amžiuje čia buvo įkurtas Kauno pilies kalėjimas, sklinda kalbos, kad kalinių dvasios negali rasti ramybės ir iki šių dienų.

Rotušė

1542 m. liepos mėn. buvo padėtas kertinis Rotušės pastato pamatų akmuo. Statybą vykdė architektas Benediktas Choinauskas. Netinkuoti plytiniai fasadai ir tinkuoti interjerai buvo gotikiniai. Angos turėjo figūrinių molio plytų apvadus. Rūsiai buvo perdengti plytiniais skliautais, I ir II aukštai- medinėmis perdangomis. Pirmame aukšte buvo prekybinės ir antraeilės valdinės patalpos. Šiaurinėje I aukšto pusėje buvo krautuvės, II aukšte buvo miesto magistrato posėdžių salė, teismo salė, kanceliarijos burmistro ir kiti kambariai. Po visu pastatu buvo rūsiai. Dviaukščiame bokšto rūsyje buvo kalėjimas su geležinėmis grandinėmis kaliniams pririšti. XVII a. pradžioje pastatas buvo apmiręs, 1638 m. pradėta pirmoji stambi rekonstrukcija renesanso stiliuje. 1771 -1775 m. architektas J. Matekeris įvykdė antrą stambią rekonstrukciją: vėl atstatė XVII a. nugriautąją pastato dalį, vėl perplanavo patalpas, pristatė viršutinį bokšto aukštą, suteikė fasadams dabartinį vėlyvojo baroko su klasicizmo įtaka dekorą. Buvusį renesansinį frontoną perdirbo į barokinį ir pastatė ant jo Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių skulptūras (kurios ikiXIXa. sunyko). 1824 m. Rotušė buvo paversta pravoslavų cerkve, vėliau artilerijos šaudmenų sandėliu. 1836 m. architektas profesorius Karolis Podcasinskis, tęsdamas trečiąją rekonstrukciją, įrengė Rotušėje pakeleivinę Rusijos carų, rezidenciją: l aukšte buvo vaito butas, virtuvė ir ūkinės patalpos. II aukšte - puošnūs gyvenamieji kambariai carui ir jo palydai, lipdiniais išpuošta baltoji iškilmių salė ir vestibiulis. Buvo brangių baldų, sidabro indų, veidrodžių, kilimų, sietynų ir kandeliabrų. 1862 - 1869 m. Rotušėje buvo Kauno miesto klubas, vėliau - rusų klubas, ugniagesių būstinė, rusų teatras. 1869-1944 m. Rotušėje vėl buvo miesto savivaldybė, 1944-1951 m. archyvas, 1951 1965 m. Kauno Politechnikos instituto statybos fakultetas. 1967 m. gegužės mėn. pristatytas projektas Rotušės restauravimui ir pritaikymui Santuokų rūmams, kurie buvo atidaryti 1973 m. Šiuo metu Rotušėje vyksta ne tik santuokos, bet ir priimami garbingi miesto svečiai, pasirašomos sutartys, vyksta oficialūs renginiai. Kauno Rotušė, vadinama "Baltoji gulbė", štai jau 460 metų stovi Senojoje miesto aikštėje džiugindama kauniečius bei miesto svečius savo nepakartojamu grožiu.

Funiculars

Kaunas is the only city in Lithuania with this type of transport since 1931. In the residential districts of Žaliakalnis and Aleksotas these "climbing cars" serve both as a means of transport and entertainment. The Aleksotas funicular links the old part of the city with the slopes of Aleksotas hill, offering a marvellous panoramic view of the city. The Žaliakalnis funicular provides an easy way of reaching the Resurrection Church from the city centre.

Gera žinia besiruošiantiems aplankyti medžių lajų taką

Anykščių šilelyje vinguriuojantis Medžių lajų takas – vienintelis ne tik Baltijos šalyse, bet ir Rytų Europoje.Takas prasideda netoli Puntuko akmens, lankytojams reikės užlipti ant kalvos, Medžių lajų takas nuo žemės pamažu kils iki 21 metro ties medžių laja.Takas medžių viršūnėmis vingiuoja 300 metrų ir veda į35 metrų aukščio bokštą, nuo kurio galima apžvelgti apdainuotąjį Anykščių šilelį, pasigrožėti Šventosios upės vingiais, pasivaikščioti tarp medžių lajų. Įdomus Medžių lajų tako architektūrinis sprendimas (architektai Arvydas Gudelis ir Andrius Dirsė). Apžvalgos bokšto architektūros motyvu pasirinkta aukštaitiška tautinė juosta, tad fasaduose dominuoja juostos motyvas. Kad Anykščių regioniniame parke iškiltų toks unikalus statinys, statybininkai sunaudojo 395 tonų metalo ir 1,5 tūkstančio kubinių metrų betono.

Pasak Anykščių regioninio parko direktoriaus Kęstučio Šerepkos, įrengus Medžių lajų taką, Anykščių šilelis taps dar patrauklesnis lankytojams. Aplankius garsųjį Puntuko akmenį, lankytojui bus įdomu pakilti naujuoju lajų taku. Informaciniuose stenduose pateikiama informacija apie Anykščių šilelyje augančius medžius, augalus ir gyvūnus.  Bus įdomu prisiminti Antano Baranausko apdainuotąjį Anykščių šilelį: „Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria; Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria, Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“
GERA ŽINIA...
Savivaldybė praneša, kad pradedami kelio Gražumynas–Puntuko akmuo rekonstrukcijos darbai. Šis kelias veda link medžių lajų tako. Planuojama rekonstruoti apie 2 km kelio. Numatyta suprojektuoti 6 m pločio važiuojamąją dalį bei 2,5 m pėsčiųjų taką. Be to yra planuojama įrengti 2 m pločio automobilių stovėjimo aikštelę šalia kelio Gražumynas-Puntuko akmuo, besitęsiančią apie 1,5 km. Rekonstrukciją žadama pradėti kitų metų pavasarį.

O visgi netikėjau kad ir Lietuvoje gali būti tokio aukšto lygio parkas...

Vaizdas kartais daugiau vertas nei spalvingiausi žodžiai...

DRUSKININKAI - atradimas ir didelis stebuklas visai šalia mūsų!

Sveikatingumo parkas...net būdama didžiausia kritikė vertinu aukščiausiu balu!

O visgi netikėjau kad ir Lietuvoje gali būti tokio aukšto lygio parkas...Viešas, NEMOKAMAS ir toks tobulas....

O gal visgi nereikia svetimų kraštų?

Gyvename nuostabiame krašte, bet dažnai tai pamirštame besižavėdami, rodos, kur kas spalvingesne svečių šalių gamta. Kviečiame prisiminti, o gal pirmą kartą atrasti, kad Lietuvoje esama nepakartojamų gamtos stebuklų.

Ginučių apylinkės nuo apžvalgos bokšto / Panorama of Ginuciai

Ginučių (Ignalinos rajonas) apylinkės yra pačios ežeringiausios visoje šalyje. Čia suskaičiuojama 209 įvairaus dydžio ežerai, jų bendras plotas – 11 539 hektarų. Nors vyrauja nedideli ežerai, penki yra daugiau nei 500 hektarų ploto. Šis kraštas gali būti vadinamas vandens turistų rojumi. Įsėdus į valtį Pakaso arba Utenio ežeruose, neišlipus į sausumą galima pasiekti Baltijos jūrą.

Tačiau norime atkreipti dėmesį ne į šimtus ežerų ežerėlių, bet į vieną ypatingą ežerą. Retai kur pasaulyje rastume ežere dar vieną ežerėlį. O štai Aukštaitijos nacionaliniame parke esama tokio gamtos stebuklo.

Baluošo ežere yra net kelios salelės. Plaukiojant po žalsvai mėlynus jo vandenis, ieškoti reikia pačios didžiausios – Ilgasalės. Šioje salelėje yra 17 m gylio ežerėlis. Jo dugnas, padengtas storu dumblo ir kriauklių sluoksniu, puikiai matomas pro skaidrų vandenį.

Plaukiant į Baluošo akį, negalima triukšmauti. Ežerėlio pakrantėse peri daugybė paukščių. Jei pasiseks, galima išvysti ne tik vandens turistų prijaukintų gulbių su mažyliais, bet ir kuoduotųjų pempių bei gervių. Dar vienas akis glostantis dalykas Baluošo akyje – vandens lelijų gausa.

Geriausias palikimas...

Vilniaus universitetas. Įkurtas 1579-aisiais alsuoja kultūra ir traukia akis bei širdį. Galima grožėtis istorine architektūra, vidiniais kiemeliais, galerijomis. O jei norite  persikelti į praėjusius amžius – būtinai pasivaikščiokite po biblioteką. Tai galima padaryti ir virtualiai
http://www.mb.vu.lt/kiemeliai.

Kie daug turime, ką pamatyti...

Palanga. Čia visada gausu turistų, mėgstančių linksmai leisti laiką paplūdimyje ir pagrindinėje miesto gatvėje. Tačiau nenorintieji įprastų linksmybių gali rinktis dviračių ir pėsčiųjų takus, aplankyti Gintaro muziejų, pasivaikščioti po Palangos botanikos parką, kuriame gausu įvairių skulptūrų, augalų, medynų, vandens telkinių – jis užima net 101, 3 ha plotą. Užkopus į Birutės kalną, atsivers nuostabus vaizdas į Baltijos jūrą.

Trakai – neatsiejamas Lietuvos turizmo simbolis. Turistų akis traukia didinga Trakų pilis bei slėpiningoje ir istorija alsuojančioje aplinkoje vykstantys net išrankiausiam skoniui skirti įvairūs renginiai. Galima susipažinti su daugybe kultūros paminklų, Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, Užutrakio dvaru, karaimų architektūra, paskanauti šiai vietovei būdingų patiekalų.

Druskininkų Dineikos sveikatingumo parkas

NEREALIAUSIAS parkas kokį esu mačiusi LIETUVOJE. Įvertink ir tu :)

Panevėžys- we are happy from PANEVĖŽYS

WE ARE HAPPY FROM PANEVĖŽYS . Panevėžys yra penktas pagal dydį Lietuvos miestas, kurio bendras plotas sudaro 54 km², o gyventojų skaičius siekia 96 32.

Vilnius-sotinė

Vilnius yra svarbiausias Lietuvos miestas. Vilnius – Lietuvos Respublikos sostinė, administracinis, kultūrinis, politinis, verslo centras. Čia dirba Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, Aukščiausiasis Teismas, įsikūrusios diplomatinės tarnybos, švietimo, kultūros, mokslo, gydymo įstaigos, bankai.

Gyventojai: 526 356

Etninė sudėtis: lietuviai 59.4%, lenkai 23%, rusai 10.3%, kiti 7.3%

Teritorija: miesto plotas – apie 400 kvadratinių kilometrų. 20,2% yra užstatyta, o likusi dalis yra želdiniai (43,9%) ir vandenys (2,1%).

Kalba: lietuvių

Religija: Romos katalikų

Valdžia: Meras

Valiuta: Euras

Laiko juosta: GMT + 2, GMT + 3 (vasara)

Darbo valandos: valstybinės institucijos dirba nuo 8.00 iki 17.00 nuo pirmadienio iki penktadienio. Parduotuvės dažniausiai darbo dienomis dirba nuo 10.00 iki 18.00 ar 19.00, o savaitgaliais iki 15.00 ar 16.00. Prekybos centrai dirba nuo 10.00 iki 22.00. Maisto prekių parduotuvės dažniausiai dirba tarp 8.00 ir 22.00, kai kurie dirba iki vidurnakčio.

Panevėžys - Aukštaitijos sostinė!

Panevėžys – miestas šiaurės Lietuvoje, Vidurio Lietuvos žemumoje, abipus Nevėžio, 136 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Vienas didžiųjų Lietuvos miestų (penktasis pagal dydį). Panevėžys yra apskrities ir Panevėžio rajono savivaldybės centras, Panevėžio miesto savivaldybė, taip pat Panevėžio ir Velžio seniūnijos centras, Panevėžio vyskupija.

"Mirusios" kopos

Mirusios kopos, esančios Kuršių nerijoje tarp Pervalkos ir Juodkrantės, vadinamos vienu įspūdingiausių gamtos reiškinių Lietuvoje. Nepaprastai gražu čia ne tik dieną, bet ir temstant – besileidžiančios saulės spinduliai ima glostyti kopų viršūnes.

Stiprių vėjų supustytos didelės smėlio kalvos žavi įspūdingomis įdaubomis ir išgraužomis, neįprasta augmenija. Dėl pastarosios kopos neretai vadinamos pilkosiomis – tai vyraujanti augalų spalva. Sakoma, kad šios kopos saugo vieną liūdniausių Kuršių nerijos istorijų, mat nuo 1675 iki 1934 čia buvo užpustyti net 4 Naglių kaimai, 2 senų kapinaičių vietos. Pasakojama, kad tuomet kopų slinkimo greitis buvo nuo 0,5 iki 15 metrų per metus ir žmonės ilgai, tačiau nesėkmingai su jomis kovojo.

Protarpiais galima pamatyti taip pat po smėliu palaidotus šimtamečių miškų dirvožemius, senųjų kopų liekanas.

Šio rezervato teritorijoje draudžiama bet kokia žmogaus veikla, rengiami tik mokslinius tikslus turintys stebėjimai, tačiau leidžiama pasivaikščioti čia besitęsiančiu specialiu pažintiniu taku.

Lietuvos gamtos objektai

Ginučių – Ladakalnio archeologinis kompleksas

Aukštaitijos nacionaliniame parke įkurtas kompleksas keliautojams siūlo kvapą užgniaužiančias panoramas nuo Ladakalnio - 176 m aukščio virš jūros lygio kalno. Į abi puses kiek tik akys užmato gamtos mylėtojui atsiveria net 6 ežerų vaizdai.  Ginučių apylinkėse turistams siūloma apžiūrėti vienintelį išlikusį autentišką Ginučių vandens malūną, kuriame buvo malami ne tik miltai, bet ir gaminama elektros energija. Dabar malūnas saugomas valstybės kaip XIX a. technikos paminklas. Ekspozicija antrame aukšte pasakoja apie duonos kelionę, o buvusiuose malūnininko apartamentuose įrengti poilsiautojams skirti kambariai, kuriuose dažnai apsilanko pats Ginučių malūno velnias. Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje gausu senovinių, pilkapiais vadinamų kapaviečių. 

Medvėgalio, Šatrijos ir Sprūdės piliakalniai

Šiuos gamtos turtus saugo Varnių regioninis parkas. Nuo Medvėgalio piliakalnio ( 234 m.) atsiveria ypatingai platūs vaizdai. Sakoma, jog nuo jo viršūnės matyti 14 bažnyčių bokštai, begalė kitų kalvų, tarp jų net už 30 km esanti Šatrija. Medvėgalis laikomas iškiliausiu Žemaitijos kalnu - šio krašto kalvų karaliumi. Šatrija - vienas žymiausių archeologinių paminklų ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje. Nuo Šatrijos atsiveria neaprėpiamai plati ir šviesi kalvota žemė – net plika akimi įžiūrimas už 30 km. stūksantis Medvėgalis, kiek arčiau esantys kiti Žemaitijos milžinai: Girgždūtė, Moteraitis, Sprūdė. Taip pat matyti Luokė, Viekšnaliai, Upyna, Gaulėnai, Užventis, baltumu šviečiantys Telšių katedros, buvusios Varnių kunigų seminarijos bokštai.

Kuršių nerijos kopos

Kuršių nerijos nacionalinio parko pasididžiavimas – Kuršių nerijos kopos. Ši unikali Lietuvos vieta įvertinti net „The New York Times“. Bestselerio „1000 vietų, kurias turi aplankyti prieš mirdamas“ autorė Patricija Schultz Lietuvą pavadino vienu iš stebuklingiausių Europos kampelių. Į Kuršių neriją vadinamą „Baltijos Sachara“ patariama atvykti stebėti migruojančių paukščių, aplankyti Tomo Mano namelį Nidoje, paplaukioti Kuršių įlankoje, užkopti į Parnidžio kopą bei nuvažiuoti dviračiu iki Juodkrantės. 

Olandų kepurė

Pajūrio regioniniame parke esančiame  Olandų kepurės kraštovaizdžio draustinyje saugomas Baltijos jūros skardis ir jo gamtinė aplinka. Prieš 12-15 tūkst. metų Lietuvos pajūryje stūksojęs ledynas atsitraukdamas suformavo moreninį gūbrį. Aukščiausia jo viršūnė vadinama Olandų kepurės kalnu. Tai - 24 metrų virš jūros iškilusi parabolinė kopa. Olandų kepurės kalnas yra nuolat ardomas bangų mūšos ir į pajūrį leidžiasi 16-18 metrų aukščio kriaušiu. Tokio aukšto skardingo jūros kranto Lietuvos pajūryje daugiau nėra. Olandų kepurės skardis įtrauktas į Gamtos paveldo objektų sąrašą.

 Velnio duobė

Aukštadvario regioninis parkas gali pasididžiuoti lietuvių itin mėgiamu lankytinu objektu – Velnio duobe. Tai įžymiausias ir labiausiai lankomas Aukštadvario regioniniame parke gamtos paminklas. Pasak legendos, anksčiau Velnio duobės vietoje buvo aukštas kalnas, ant kurio stovėjo bažnyčia. Bet kunigas suviliojo jauną merginą ir bažnyčia prasmego. Tik dori žmonės ir dabar gali išgirsti varpų skambesį, sklindantį iš duobės dugno. Kita legenda duobės kilmę taip pat sieja su bažnyčia, velniais. Čia vidurnaktį pasirodydavę, puotaudavę velniai, todėl niekas nedrįso pro duobę keliauti sutemus. 

Pūčkorių atodanga

Pavilnių regiono parke esantis objektas - bene aukščiausia ir įspūdingiausia Lietuvoje atodanga, suformuota Vilnios upės sraunių vandenų. Jos aukštis - daugiau nei 65 m, plotis - 260 m. Nuo šios atodangos viršaus atsiveria nuostabi Vilnios slėnio panorama. 

Buivydų ir Bradeliškių piliakalniai

Dūkštos slėnyje stūksantys Bradeliškių ir Buivydų piliakalniai – viena įspūdingiausių Neries regioninio parko vietų. Sutvarkyta piliakalnių aplinka, nuo jų viršaus atsiverianti puiki miškingo kraštovaizdžio panorama, apačioje almantis Dūkštos upelis – visa tai gali užburti kiekvieną čia apsilankiusį.